Daug girdėjau žodžių apie Dievo Gailestingumą. Ragavau jų skonį. Žodžiai šie švelnūs. Pakylėti. Ramūs. Džiugūs. Kartais saldūs. Netgi pernelyg. Laimė, Dievo Gailestingumas nėra tik saldiklis ir antidepresantas nusiminusiam. Jame randama visų skonių pilnatvė. Sūrumas. Kartumas. Saldumas. Aštruma. Rūgštis. Sodrumas. Gaiva...
Mes patys, bandydami Dievo slėpinius padaryti žmonėms patrauklesnius, praskiedžiam ir pridedam tiek saldiklių, jog nebeįmanoma suprasti, koks autentiškas jų skonis. Prancūzų ortodoksų teologas Ž. K. Larše rašė: „Vakarų krikščionys taip nori įtikti žmonėms ir kalbėti supaprastinta jų kalba, kad dieviškus dalykus atskiedžia ir supaprastina iki tokio lygio, jog žmonės jame nieko aukštesnio nei tai, kuo jie gyvena, neberanda ir nebeieško.“ Taip Rytų krikščionių diagnostinis žvilgsnis padeda atsigręžti ir susirinkti tai, ką išbarstėm pakeliui.
Esminis dalykas, kurį mes, vakariečiai, palikom už brūkšnelio – pagarbi Dievo baimė, neleidžianti nupiginti, suromantinti, subanalinti šventų dalykų (iš pagarbios meilės kylanti baimė įskaudinti Dievą). Iš šios pagarbos Dievo šventumui žmogus semiasi ramybės ir skaidrumo patirčių, kaip 111 (112) psalmėj skaitome: „Laimingas, kas pagarbiai Viešpaties bijo“.
Savaime aišku, tačiau dažnai pamirštama – tai, jog „Dievas yra meilė“, nereiškia, kad galim nepasiruošę, be atgailos, purvinomis kojomis ropštis Jam ant sprando (vienas iš praktinių Vakaruose paplitusių to pavyzdžių – priimti Eucharistiją nesiruošus ir be atgailos). Svarbu pagarbiai ir nelengvabūdiškai įgyvendint Jo Gailestingumo duotą vidinio apsivalymo galimybę: būti nupraustam, priimtam ir perkeistam –Gyvatveriančiojo atkurtam – išganytam.
Kas iš tiesų yra Dievo Gailestingumas, liks tik iš dalies atskleistu slėpiniu. Mes, puolusio žmogaus sūnūs ir dukros, patiriam jį kaip vienintelį įmanomą Dievo santykį, užgimusį iš protėvio Adomo atgailos. Pranašų vilties ir laukimo patirtį. Dievo Sūnaus Atpirkimo Slėpinį. Du tūkstančius metų juo besigelbėjančių krikščionių inkarą. Faustinos Kowalskos inicijuoto atvaizdo dvi mistines šviesos sroves.
Gailestingojo Kristaus atvaizde nutapytos dvi šviesos srovės – raudona ir balta – gali būti siejamos su nesukurtąja šviesa, Favoro (arba kitaip vadinamo Taboro kalno, kuriame trys mokiniai puolė iš nuostabos žemėn, pamatę Kristų akinančioje šviesoje) švytėjimu.
Šv. Grigorijus Palama tai vadina „nesukurtąja, nevakarine, dieviška šviesa“ ir „dieviškosiomis energijomis, sklindančiomis iš Kristaus“ (šio šventojo mistiko įvardintos „dieviškosios energijos“ negali būti tapatinamos su ezoteriniu energijosterminu).
Šv. Siluanas Atonietis ir kiti tėvai sako, jog „bent kartą gyvenime ją patyręs žmogus verkia ir rauda, nerasdamas žemėje nieko, kas ją atitiktų“.
Kalno pamoksle skaitome: „Palaiminti tyraširdžiai, jie regės Dievą.“ Tik apvaliusieji savo širdį griežta nuolatine atgaila, gali patirti šią Dievo Gailestingumo dovaną – Favoro šviesą, kartu patirdami ir sudievinimo slėpinį. „Kiekvienas žmogus turi atgailauti iki pat savo mirties“, – sako šventieji dykumų tėvai.
„Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Lk 2, 27). Tikslūs, netgi ironiški Kristaus žodžiai (niekas iš žmonių nėra be kaltės, teisūs, – tik fariziejai save laikė teisiais, nors tokie nebuvo). Saviapgaulingas teisumas – pavojingiausia kliūtis žmogaus kelyje į išganymą.
Jei pažvelgtume į žemę iš kosmoso, matytume Ramiajame vandenyne įvairių srovių suneštą milžinišką plaukiojančių šiukšlių salą. Atitinkami dėsniai veikia ne tik fiziniame, bet ir dvasiniame pasaulyje. Kiekviename iš mūsų plaukioja didžiulė bloga kuriančių minčių, tuščiai pasakytų žodžių, klaidingų dvasinių iliuzijų sala. Kai į Dievo Gailestingumą žmogus atsiliepia širdinga atgaila, ši atliekų sala ima tirpti.
Tam, kad atgaila ir iš jos kylanti malda nebūtų raidinė, mechaninė ar dirbtinė, o kiltų iš sujudintos širdies, svarbu pamatyti savo vidinius ir išorinius nusikaltimus. „Pirmu rodikliu sveikstančios žmogaus sielos yra matymas savo nuodėmingumo“ (rusų ortodoksų teologas A. I. Osipovas). Pirmiausia žmogus pastebi didesnes kaltes, vėliau – ir tas, kurių nepastebėjo anksčiau, o toliau seka seno metų metais susikaupusio purvo atradimas ir išvalymas. Galop žmogus pamato, jog nė valandos negali išgyventi skaidraus nepsio būsenoje (budėjime – minčių filtravime) kaip teisusis.
Kelias į Dievo Gailestingumą – širdies malda. Dešimtys tūkstančių gelbėjosi šia trumpa, galinga nuolatine malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“ Tai malda, gimstanti vidinėje tyloje, vedanti į beaistriškumą „bezmolvia“, „hesychia“ (Isychia – gr.k. tyla) būseną. „Hesichastas – tai žmogus, kuriame surinktos visos dvasinės jėgos“ (vienuolis Feodos iš Atono kalno). Tai žmogus, tapęs ugnimi, nes priartėjo prie Dievo, kuris yra Nesudegančio Krūmo liepsna. Būdamas šventas, gyvatveriantis, tyras ir teisingas, Jis neturėtų leisti jokiam puolusiam žmogui prisiartinti, tačiau būtent Jo Gailestingumas yra meilės išraiška – priežastis ir kelias, kuriuo dieviškumas jungiasi su žmogiškumu.
Kreipdamiesi į Gailestingąjį Dievą, dažnai prašom nuskausminamosios injekcijos be gilesnio chirurginio įsikišimo (tik tiek, kad išnyktų problemos ir ligos) – nebeskaudėtų, tačiau po tokios maldos gyvenimai nesikeičia. Senos žaizdos lieka neišvalytos ir neužsiūtos. Tai, ko iš tiesų reikia prašyti, valingai kovojant – išlaisvinimo iš daugybės, mūsų prigimty karaliaujančių pražūtingų aistrų, apie kurias mes, Vakarų krikščionys, jau seniai pamiršom. Dykumų tėvai ragina su aistromis kovoti pasninku bei asketiniais (askeo gr.k. – treniruoju) būdais, pradedant tuo, kur lengviau save suvaldyti.
Ezoterinio „Naujojo amžiaus“ dvasingumo persmelkta pozityvaus savęs vertinimo psichologija beveik įtikino vakarietį žmogų, jog jis yra „geras, teisingas, garbingas, visa ko jam trūksta – dar labiau pasitikėti savimi bei savo garbingumu“. Ir štai šis žmogus, susitikęs Kristų, turi visą savo mąstymą apversti aukštyn kojom, – suvokti, jog jis anaiptol ne geriausias, o blogiausias iš žmonių. Taip atgaila turi padaryti radikalų perversmą pirmiausiai žmogaus širdy ir mąstyme (atgaila – gr.k. Metanoia –proto pakeitimas). Pas senolį Sisojų atėjęs mokinys džiaugėsi: „Abba, aš pasiekiau nuolatinio Dievo atsiminimo būseną.“ Senolis atsakė: „Tai nedaug.“ „O kas gi tada būtų daug?“ – nustebęs paklausė šis. „Tu iš tiesų būsi didis tik tada, kai pamatysi save žemiau visų žmonių ir kūrinių.“
Pirmapradis Adomas turėjo Dievo įdiegtus jam dvasinius instinktus, kurie po nuopuolio išsigimė ir tapo aistromis. Vienas iš pirminių dvasinių instinktų buvo „sudievinimas“ (siekis priartėti prie šlovingojo Dievo, po nuopuolio tai tapo puikybės aistra – žmogus ėmė trokšti ne priartėt prie šlovingojo Dievo, o priimti šlovę sau iš kitų žmonių).
Tik pamatęs save kaip paskutinį tarp paskutiniųjų, žmogus suvoks, kaip labai jam reikalingas Švenčiausiojo Gailestingumas, ir patirs tai, ką patyrė Sūnus Palaidūnas, pravėręs tėvo namų vartelius.
Vienas didžiausių ortodoksų šventųjų mistikas teologas graikas šv. Grigorijus Palama, gyvenęs XIII a. pab.–XIV pr., rašo apie per atgailą vykstantį žmogaus sugrįžimą į pirminę būseną – „sudievinimo“ slėpinį, kuris vyksta, kai žmogus atsimainiusiais savo jausmais patiria Favoro – nesukurtąją – Dievo Šviesą bei jo energijas. Tam, kad priartėtume prie šių slėpinių per Dievo Gailestingumą, turim pamatyt savo realią būseną – tai, jog iš tiesų esam paskutiniai tarp paskutinių, vieni iš blogiausiųjų. Tik atsigręžęs į savo purvą, žmogus ima valytis, taip sugrįžta į pirminį dar nekalto sudievinto Adomo spindesį.
Tai tampa patirtimi visų, ateinančių prie Kristaus nuolatinio savęs prisivertimo reikalaujančiu asketiniu nuoširdžios atgailos keliu. Atono kalne, Dochoaro vienuolyne, gyvenantis senolis Grigorijus, ramybe ir šiluma spinduliuojančiu veidu sutinkantis piligrimus, užklaustas apie save, kukliai atsako: „Būčiau buvęs plėšiku pasaulyje, bet štai jau daug metų plėšikauju vienuolyne.“ Tai ne humoras ir ne saviapgaulė – blogu, neturinčiu meilės vienuoliu – plėšiku šis šventas senolis save laiko iš tikrųjų.
Tik pamatęs save kaip paskutinį tarp paskutiniųjų, žmogus suvoks, kaip labai jam reikalingas Švenčiausiojo Gailestingumas, ir patirs tai, ką patyrė Sūnus Palaidūnas, pravėręs tėvo namų vartelius. Taip paskutinis taps pirmuoju tarp namų paveldėtojų, kaip su Kristumi nukryžiuotas nuolankiai kančią už savo nusikaltimus priėmęs plėšikas, kuris pirmasis iš žmonių sugrįžo į Rojų.
„Ši šviesa buvo tokia graži, tokia jauki, tokia dieviška, vėliau pro langelį pamačiau tekančią saulę – ji buvo tokia blanki ir negraži, o jos šviesa buvo tokia silpna ir grubi, palyginus su šia dieviška šviesa“, – taip apie Favoro šviesos patyrimą užrašė senolis Paisijus Atonietis (miręs 1994 m.).
S. Renata VANAGAITĖ
